Prieš 50 metų vienas kitam „Taip“ ištarę Irena ir Vladislav Mickevičiai, gyvenantys Kalesninkuose, praėjusią savaitę atšoko auksines vestuves. Spalio 30 d. pasveikinti jubiliatų su gražia sukaktimi atvyko Šalčininkų rajono vicemeras Valdemar Sliževski, Socialinės paramos ir sveikatos apsaugos skyriaus vedėjos pavaduotoja Galina Rogoža, Kalesninkų seniūnijos seniūnė Danuta Vilbik  ir seniūnijos specialistė Olga Suchocka.

- Jūsų jubiliejus yra svarbus ne tik kaip Jūsų šeimos istorijos dalis, bet ir kaip seniūnijos gyvenimo dalis, o ilgas bendras gyvenimas yra laimės simboliu. Kurdami gyvenimą kartu Jūs parodėte, kad galima daug pasiekti. Turite vienas kitą, o likimas taip nusprendė, kad Jūsų jausmai yra gilūs, o padaryti sprendimai - sėkmingi. Šiandien švenčiame kartu su Jumis ir dėkojame už puoselėjamas šeimos vertybes. Linkime Jums sveikatos, geros kloties ir visų svajonių išsipildymo. Tegul Jūsų bendras kelias ir toliau būna kupinas optimizmo ir leidžia realizuoti visus planus, - pasakė vicemeras Valdemar Sliževski.

 

Kalesninkų seniūnijos seniūnės Danutos Vilbik teigimu, Mickevičiai yra aktyvūs bendruomenės nariai, draugiški ir puoselėjantys gerosios kaimynystės tradicijas. Ji vylėsi, kad šios šeimos pavyzdys įkvėptų visas seniūnijos šeimas puoselėti tradicinės šeimos vertybes.

Irena ir Vladislav Mickevičiai šeimos kelią pradėjo nuo gražių vestuvių. Civilinę santuoką jiedu sudarė Vilniaus miesto civilinės metrikacijos rūmuose, o santuokos įžadus Dievo akivaizdoje davė Varėnos bažnyčioje. Jiedu susipažino gerokai anksčiau, negu krito vienas kitam į akį. Baigusi aštuonias klases ponia Irena atvyko į Vilnių dirbti ir mokytis. Įsidarbinusi „Kuro aparatūros“ gamyklos valgykloje ji akimis susitikdavo su jauno ir išvaizdaus jaunuolio akimis. Jis buvo kiek vyresnis, atlikęs privalomąją karinę tarnybą. Tačiau jų keliai lemtingai susitiko po keleto metų, kai abu važiavo tuo pačiu troleibusu, tik išlipo skirtingose stotelėse. Po kelių susitikimų Vladislav neišlipo savo stotelėje, o važiavo kartu su Irena. Kiek daugiau negu po metų jiedu sumainė aukso žiedus.

 
 

Po vestuvių ponas Vladislav siekė gauti aukštojo mokslo diplomą, o jį gavęs buvo pakviestas dirbti į Kalesninkus. Čia jis atvažiavo su jauna žmona ir dviem dukterimis - Nijolia ir Jolanta, kiek vėliau gimė sūnus Rimas. Iš pradžių jauna šeima apsigyveno trijų kambarių bute virš ambulatorijos, vėliau persikėlė į naujus namus, kuriuose gyvena iki šiol.

Paklausta, ar nebijojo tekėti, ponia Irena užtikrintai sako, jo tekėjo tvirtai žinodama, kad su Vladislavu norinti kurti šeimą.

- Aš jį mylėjai, pasitikėjau juo, todėl man ir nebuvo baisu, - atvirauja ji.

Abu juokauja, kad žiedus, suknelę ir netgi žirnelius su majonezu 1976 metais pirko pagal jaunavedžiams skirtus talonus. Taip jau sutapo, kad spalio mėnesį ponia Irena šventė ne tik savo gimtadienį, vardadienį, bet ir tekėjo, todėl ji labai myli rudenį.

- Dabar kartais pagalvoju, kad gyvenimas prabėgo labai greitai, tačiau pasižiūriu į vaikus ir prisimenu, kiek visko buvo, - sako ponas Vladislav.

 

Apsigyvenę Kalesninkuose Mickevičiai be pagrindinių darbų kaip ir visi laikė šeimos ūkį, tėvams padėjo trys vaikai. Užaugę jie kuria savo gyvenimus sostinėje ir padovanojo seneliams keturias anūkes. Vienos iš jų paveikslai puošia Mickevičių namų sienas.

Prieš savaitę Irena Ir Vladislav Mickevičiai atnaujino santuokos įžadus Kalesninkų bažnyčioje.

- Norėjau, kad mes kukliai pasimelstume už savo šeimą, tačiau klebonas Renald Kučko pasakė, kad mūsų jubiliejus – tai ir bažnyčios istorijos dalis, - sako ponia Irena.

Auksinės Irenos ir Vladislavo Mickevičių vestuvės – tai ne tik laiko tarpas, bet ir istorija apie meilę, pagarbą, atsidavimą ir gebėjimą kasdien rinktis vienas kitą. Ir toliau vienas kitam būkite stipria užuovėja nuo visų gyvenimo negandų, tegul Jus džiugina bendri prisiminimai, šeimos susibūrimai, vaikų ir anūkų šypsenos. Linkime, kad niekada nepritrūktumėte šeimos šilumos ir džiaugsmo.